Iki ledynmečio Europoje buvo šilčiau nei dabar, todėl jos teritorijoje gyveno daug atogrąžų gyvūnų pirmtakų: dramblių, beždžionių, kardadančių tigrų, zebrų ir kt. Vėstant klimatui šilumamėgiai gyvūnai traukėsi į pietus arba visai išnyko. Prasidėjus ledynmečiui šilumamėgius gyvūnus pakeitė prisitaikę gyventi atšiauriomis klimato sąlygomis mamutai, avijaučiai, plaukuotieji raganosiai, urviniai lokiai ir kiti gyvūnai. Daugelis jų išmirė dar priešistoriniais laikais, kai kuriuos gyvūnus išnaikino žmonės.
Dabartinė Europos gyvūnija susiformavo pasitraukus paskutiniam ledynui ir atsiradus augalijai. Per paskutinįjį tūkstantmetį Europos gyvūnija pasikeitė labiau nei per visą iki tol trukusį poledynmetį. Kai kurias gyvūnų rūšis žmogus visiškai išnaikino, daugelis atsidūrė prie išnykimo ribos. Nemažai gyvūnų rūšių į Europą buvo atvežta iš kitų kraštų: dėmėtieji elniai, ondatros, nutrijos, kanadinės audinės, meškėnai ir kt.
Tundrų gyvūnija. Dėl atšiaurių gamtos sąlygų tundroje gyvena nedaug gyvūnų rūšių. Iš stambesnių žvėrių paminėtini šiauriniai elniai, kurių didžioji dalis – naminiai gyvūnai, besiganantys tundrų platybėse. Laukinių šiaurinių elnių Europoje beveik neliko. Norvegijos šiaurėje, Špicbergene dar galima sutikti avijaučių. Mažesni tundros gyvūnai yra lemingai, baltieji kiškiai, o plėšrūnai – vilkai, poliarinės lapės. Tundroje daug paukščių: poliarinės pelėdos, baltosios kurapkos, mažosios gulbės, gagos, kormoranai, narūnėliai, žąsys – tai tik nedidelė dalis tundrose gyvenančių paukščių rūšių. Daugelis jų į tundrą atskrenda tik trumpam, vasarą, todėl tuo metų laiku pakrantėse susikaupia ištisos jų kolonijos. Dėl atšiauraus klimato tundroje visiškai nėra roplių ir varliagyvių, tačiau apstu uodų, mašalų ir kt. Kai kurie tundros gyvūnai žiemą įgyja baltą spalvą (lapės, baltosios kurapkos, poliarinės pelėdos), todėl ant sniego sunkiai įžiūrimi.
Stepių gyvūnija. Beveik visos Europos stepės suartos, todėl ir gyvūnija jose pasikeitusi neatpažįstamai. Anksčiau gyvenusių stirnų, stepinių stumbrų nebeliko. Dar praėjusiame amžiuje stepėse ganėsi didelės laukinių arklių tarpanų bandos. Bet ir jie 1876 metais išnyko. Anksčiau plačiai paplitusiose stepėse buvo antilopės saigos, kurios prieš kelias dešimtis metų vos neišnyko. Sustiprinus saigų apsaugą, jas pavyko išgelbėti nuo išnykimo. Dabar saigų gausu tik Pakaspijo žemumos sausose stepėse ir pusdykumėse. Sumažėjus jų skaičiui, ėmė trūkti maisto vilkams, kurie ėmė puldinėti gyvulius, tuo padarydami daug nuostolių žmonėms. Stepėse gausu graužikų, kurie prisitaikė gyventi suartose dirvose. Starai, pelės, žiurkėnai kasmet pridaro daug rūpesčių žmonėms. Graužikus medžioja jų priešai: lapės, stepiniai šeškai, plėšrieji paukščiai (stepiniai ereliai, vanagai, sakalai, lingės ir kt.). Stepėse gyvena kiškiai, pilkosios kurapkos, putpelės. Stambiausias stepių paukštis – didysis einis. Tai labai retas paukštis, rūpinamasi jų gausinti.
Viduržemio gyvūnija. Senovėje Viduržemyje plačiai buvo paplitę ir vidutinių platumų (vilkai, lapės, šeškai ir kt.) ir atogrąžų (liūtai, šakalai, mangustai ir kt.) suskrenda gyvūnai. Dabar daugelis jų yra beveik išnykę. Kai kurios Viduržemio gyvūnų rūšys būdingos tik šiai sričiai: dygliuotis, geneta. Beždžionės Europoje gyvena tik Gibraltare. Viduržemyje gausu roplių – vėžlių, gyvačių, driežų.
Kalnų gyvūnija. Kalnų gyvūnija nėra daug pasikeitusi ir žmogaus paveikta. Ji panaši į aplink esančių lygumų augaliją, tačiau ten gausu tų gyvūnų, kurių jau beveik neliko lygumų miškuose: vilkų, lūšių, rudųjų lokių. Kalnuose sutinkama ir retesnių žvėrių: kalnų ožių, avinų ir kt. Kalnų gyvūniją neigiamai veikia sparčiai besiplečiantis turizmas.