Žemaičių plentu artėjant pirmojo didesnio miestelio, tolumoje išvystame tarsi kokį milžinišką šlaitą, o jo viršūnėje didžiulį baltą Prisikėlimo kryžių, pastatytą 1990 m., Kaltinėnų miestelio stogus. Vieta iš tiesų ypatinga. Čia, Kaltinėnų, prasideda ir šiaurėn iki Luokės tęsiasi Žemaičių vandenskyrinis kalvynas, kuris, pasak V. ir J. Almonaičių, „ties Mvėgaliu, Girgždute bei Šatrija įsiremia į Žemaitijos dangų, o vietos upeles nukreipia į Jūrą, Miniją, Ventą ar Dubysą. Miestelis įsikūręs šio milžinų laipto papėdėje, nuo šiaurinių vėjų apsaugotoje ir saulės pašildomoje pietų pusėje.” Senasis Kaltinėnų miestelis, apie kurį taip įdomiai ir gražiai rašoma V. ir J. Almonaičių knygoje, šią vasarą išgarsėjo skandalu, kai tikintieji pasipriešino vyskupo nutarimui kiton parapijon skirti 18 metų čia klebonavusį Petrą Linkevičių. Būtent šio klebono dėka buvo moderniai atstatyta sudegusi bažnyčia, po ja rūsyje įkurtas Jaunimo centras su šokių ir renginių salėmis, biliardu, kur pamėgo lankytis vietos jaunimas.
Šalia bažnyčios pastatytas reabilitacijos centras su pirtimi ir baseinu, svečių namai, senelių slaugos ir globos namai, Dvasingumo parkas, o netradicinių pažiūrų kunigas tapo gerbiamu miestelio žmogumi. Nors garsiojo kunigo nebesutikome, tačiau išvydome jo pastangomis išpuoselėtą aplinką. Senelių globos namus ir šalia esantį reabilitacijos centrą su viešbutuku, kuriuos supo nuostabaus grožio gėlynai su dekoratyviniais augalais, įkomponuotais tarp baseinuko ir kaskadomis čiurlenančio dekoratyvinio upelio su akmeniniais tilteliais, žibintais, suoleliais ir pavėsine, jaukiomis vietelėmis poilsiui – tikras rojaus kampelis. Norintiems čia apsistoti ir pasidžiaugti grožiu ir ramybe, siūloma nakvynė už 5 Lt arba padirbėti šiame sodelyje.
Be modernios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir šalia stovinčios senosios medinės varpinės (ji buvo perstatyta į laikiną koplyčią), galima aplankyti miestelio kapinaites. Jose stovi aštuonkampė medinė liaudiškos architektūros koplyčia (statyta 1798 m.), šalia ilsisi poetas, pirmasis lietuvių muziejininkas ir etnografas, Baublių įkūrėjas Dionizas Poška (1764-1830 m.). Jo kapą (čia palaidota ir jo žmona Uršulė Poškienė) žymi aukštas akmens obeliskas, ant kurio iškalti bajorų Poškų ir Sasnauskų (D. Poškos uošvių) herbai bei užrašas.
Kapinaitėse dar išlikę nemažai senųjų kapų su metaliniais kryžiais ar akmeniniais nulaužtą medį simbolizuojančiais paminklais, kuriuose palaidoti bajorai: Gimbutai, Bytautai, Turskiai ir kt.
Pavažiavus už kapinių vakarų kryptimi, ant iškilusios aukštumos, išsidėsčiusios Lietuvos tremtinių kalvarijos. Jų akcentas -devyniolikos metrų aukščio skulptūriškas baltas kryžius, simbolizuojantis Lietuvos prisikėlimą. Nuo čia esančios aikštelės atsiveria įspūdinga apylinkių panorama. Šalia kryžiaus įkurtas lurdas. Lurdo stotis, simbolizuojančias Kristaus kelio ir tremtinių kančią, sukūrė (nuo 1990 m. iki 2005 m.) vienuolika menininkų. Daugelis stočių iškaltos ant didelių lauko riedulių.
Kalvarijų kelias atveda prie Pilių piliakalnio, dar vadinamo Kepaluškalniu. Tai vienas vertingiausių kultūros paminklų Šilalės rajone, gaila, kad nemažai nukentėjęs nuo žmonių veiklos. Pasak istorikų, piliakalnio dydis ir jo įtvirtinimų liekanos leidžia teigti, kad čia stovėjo viena stipriausių Žemaitijos pilių, susijusi ir su Kaltinėnų miestelio atsiradimu XIV-XV a. Dabar kalno aikštelėje pastatytas akmeninis aukuras, plevėsuoja Lietuvos ir Šilalės vėliavos, o pietinėje piliakalnio papėdėje stovi medinis paminklas Vytautui Didžiajam ir Žalgirio mūšio pergalei paminėti (1990 m.).